Šeštadieninė išvyka į Uteną sėkminga nebuvo – rungtynės prieš Utenį jų aikštėje ir vėl pralaimėtos, tad į Vilnių Viltis priversta grįžti tik su mintimis į tolimesnius turus ir potencialų revanšą. Prie rezultato, deja smarkiai prisidėjo tai, kad komanda nuvyko ten smarkiai nukraujavusi ir neturėdama ne tik ne vieno starto sudėties žaidėjo, bet ir apskritai negalėdama pasigirti ilgu atsarginių žaidėjų suoleliu, tad svečiams teko papildoma užduotis protingai paskirstyti jėgas, kad jų užtektų visoms rungtynėms.
Rungtynes aktyviau pradėjo šeimininkai, stengdamiesi užgulti Vilties vartus nuo pirmųjų minučių ir presinguodami svečius jų aikštės pusėje. Viltis keliolika minučių atrodė ganėtinai sutrikusi, tačiau ilgainiui apsiprato su tokiu žaidimu ir po truputį žaidimas ėmė lygintis. Įpusėjus pirmajam kėliniui Viltis netikėtai praranda kamuolį savo aikštės pusėje, ten tinkamai neišsivalo kamuolio, o klaida pasinaudojęs Utenio puolėjas išveda šeimininkus į priekį stipriu smūgiu pataikydmas į dešinį apatinį vartų kampą.
Po įvarčio rungtynių tempas kiek aprimo, Utenio ekipa sulėtino savo atakas ir tarsi ėmė laukti rungtynių pertraukos. Po jos Viltis akivaizdžiai suprato, kad trauktis nebėra kur, tad reikia pereiti nuo labiau gynybinio plano prie presingo taktikos. Tai iš dalies padėjo labiau ne užpuolant varžovų vartus, o ginant savuosius – Utenis žymiai sunkiau pereidavo į Vilties aikštės pusę ir sunkiau rezgė atakas, tačiau svečiai taip pat sunkiai kombinavo žaidimą prie Utenio vartų. Pavienės pusprogės sublizgėdavo kas 10 minučių, tačiau iki tikrai realios progos vis pritrūkdavo meistriškumo.
Žaidimo braižas ir vaizdas iš principo liko nepakitęs iki pat runtynių pabaigos, kurią vainikavo dar lygiąsias galėjęs išplėšti Vilties saugo smūgis šalia virpsto. 1:0 ir Utenis džiaugiasi tikrai lygiame mače nukovę savo rimtą varžovą ir galbūt net tiesioginį lentelės konkurentą.
Tuo tarpu Viltis jau trečią kartą nesugeba iš Utenos išsivežti nė taško, kas tampa jau labai nesmagia tradicija.
