Trečiasis susitikimas šiemet su Gariūnais Vilčiai buvo kiek sėkmingesnis negu pirmieji du, tačiau pergalės iškovoti vis tiek nepavyko – po įtemptos kovos mačas pasibaigė nulinėmis lygiosiomis. Retas reiškinys tokioje lygoje, kai įvarčių neįmuša nė viena komanda, tačiau lygiųjų tikrai galima buvo tikėtis tiek dėl dabartinės abiejų komandų pozicijos, tiek dėl sportinės formos, tiek dėl tarpusavio rungtynių istorijos.
Rungtynes aktyviau pradėjo Gariūnų komanda, kuri turi savitą ir išsiskiriantį žaidimo braižą kraštais, tad sukombinavus jį su aktyviu spaudimu nuo varžovų vartų pirmas 15 minučių pridarė nemažai problemų Vilčiai. Tiesa, pavojingais smūgiais atakos dažnai nesibaigdavo, tačiau kamuolys nuolat pavojingai suko ratus apie baudos aikštelę. Ilgainiui šeimininkai apsiprato su varžovų atakų braižu ir vis sėkmingiau stabdė jų atakas, kiek atstatydami tiek kamuolio kontrolės persvarą, tiek ir perkeldami žaidimą kiek giliau į aikštės vidurį. Tačiau prie varžovų vartų nieko labai pavojingo sukurti nepavyko, neskaitant kelių smūgių iš už baudos aikštelės.
Antrajame kėlinyje vaizdas smarkiai nepasikeitė – daugiausia veiksmo vyko aikštės viduryje, abi komandos protarpiais apsikeisdavo pavojingesniais momentais, tačiau vartininkai pernelyg daug darbo neturėdavo: arba smūgiai būdavo netikslūs, arba gynėjai paskutiniu momentu tiesiog neleisdavo smūgiuoti į vartus. Beje, tai buvo antrasis mačas, kuriame Gariūnai rungtynes pabaigė mažumoje, tik Viltis tuo ir vėl nebesugebėjo pasinaudoti. Šįkart kortelę užsidirbęs Gariūnų ekipos žaidėjas pernelyg daug žalos nepridarė, nes susidarė toks įspūdis, jog Gariūnai mažumoje ėmė žaisti geriau negu iki tol. Ir atakos tapo žymiai pavojingesnės, ir Viltis smarkiai užskubėdavo atakose, tad jas sėkmingai gynėjai nugesindavo ir pradėdavo savąsias.
Bene pavojingiausią progą turėjo T. Chomičius, kuris vienos kontratakos metu skersuotą kamuolį iš vartininko aikštelės pasiuntė vos šiek tiek virš vartų. Rungtynių paskutines minutes Viltis dar stengėsi sukilti į lemiamą šturmą, tačiau į patogią poziciją smūgiui išeiti niekas taip ir nebesugebėjo. Tad reziumuojant visus įvykius aikštelėje galima teigti, kad lygiosios ir dėsningas, ir teisingas rezultatas – nė viena ekipa neturėjo aiškaus pranašumo ir sukūrė pernelyg mažai progų, kad būtų verti 3 taškų.
Po mačo šeimininkų treneris Mindaugas Bielinskas liko patenkintas rezultatu: „Neparodėme savo geriausio žaidimo. Nemažai klydome ir gynyboje nesugebėjome stabiliai kontroliuoti kamuolio. Tačiau gynėmės išties gerai, dėl ko galime dėkoti pagaliau stabiliai rungtyniaujančiai centro gynėjų porai Kasparui ir Artūrui. Prieš pora mėnesių laidojome medalius, bet dabar matome, jog turime visus šansus iškovoti bronzą. Todėl per likusius mačus net neketiname sustoti ir nuoširdžiai tikiu, jog mano komanda tuos medalius pelnytai po sezono užsikabins.”
