Principinis Vilties mačas su amžina varžove Tera baigėsi taikiomis lygiosiomis 2:2. Žinoma, pats mačas kaip ir visada tikrai nebuvo taikus, ką aiškiai rodo mačo geltonų kortelių skaičius – jų parodyta net 9.
Pats mačas tikrai nežavėjo nei dinamika, nei gera žaidimo kokybe, o abi ekipos klydo vien per pirmą kėlinį turbūt daugiau negu kituose mačuose per visas rungtynes. Jeigu iš Teros dar galėjome to tikėtis, kadangi jie į rungtynes vis tiek ėjo kaip rungtynių autsaideriai, tai iš Vilties po kelių iš eilės neblogų rungtynių prieš gerokai stipresnius varžovus to tikrai nelabai galima buvo tikėtis. Jau pati rungtynių pradžia iš esmės leido suprasti, kokio mačo galima tikėtis – Viltis žymiai daugiau kontroliavo kamuolį, tačiau ir žymiai daugiau klydo net ir lygiose vietose, kur jų niekas nei išprovokuodavo klaidoms, nei spausdavo, dėl ko Terai tapo ganėtinai nesudėtinga ne tik tankiai susispaudus gintis, bet ir netikėtose vietose perėmus kamuolį kontratakuoti.
Nepaisant to, rungtynių pradžia Vilčiai žadėjo visai nemažai, kai jau 19 minutę po T. Chomičiaus įkirtimo iš gilumos ir tikslaus P. Pajarsko perdavimo rezultatyviausias Vilties žaidėjas kaire koja iš oro pasiuntė kamuolį į tolimąjį vartų kampą. Deja, po įvarčio klaidų atakose buvo pernelyg daug, kad Viltis sugebėtų susikurti užtektinai progų padvigubinti savo persvarą, tad žaidimas daugiausia persimetė į aikštės vidurį. Dar vieną progą kėlinio pabaigoje turėjo ir V. Ruzgas, kuris po puikios ir retos kontratakos gavo perdavimą iš krašto ir iš kelių metrų nesėkmingai smūgiavo virš vartų.
Antrajame kėlinyje Viltis iškart atliko kelis keitimus, o ir klaidų skaičius gerokai sumažėjo, tad šeimininkų atakos tapo kiek tikslesnės ir stabilesnės. Tuo tarpu Tera vis bandydavo kontratakuoti. Jų laimei, antroje kelinio pusėje aikštės viduryje kelis kartus suklydusi Viltis padovanojo Teros puolėjui dvi progas išbėgti vienam prieš vartininką, kurias abi jis puikiai išnaudojo ir leido svečiams išsiveržti į priekį. Per likusį laiką Viltis sukilo į lemiamą šturmą ir sukūrė nemažai progų pasižymėti, tad nuolatinio spaudimo fone Tera neretai varžovus stabdydavo pražangomis. Viena iš pražangų ties baudos aikštelės ribomis leido P. Pajarskui tiksliai smūgiuoti šalia sienelės ir išlyginti rezultatą. Per likusį laiką nė viena ekipa nieko potencialiai pavojingo jau nebesukūrė ir komandos į vasaros pertrauką išėjo pasidalinusios po tašką.