SFL pirmenybės pamažu juda savo pabaigos link. „Viltis” išsaugojusi vietą B divizione šiemet gali likti rami. Tuo tarpu mūsų internetinėje svetainėje skelbiame naujovę. Tai yra visiškai nauja rubrika „Iš tribūnos”. Joje kalbinsime pačius ištikimiausius klubo gerbėjus.
Taigi daugeliui nėra naujiena rasti „Vilties” tinklapyje žaidėjų ar vadovų interviu. Tačiau nepalikome ir savo ištikimiausių gerbėjų „nuošalėje”, todėl bent po kartą į mėnesį galėsite paskaityti ir žmonių, visuomet aktyviai ir nuoširdžiai palaikančių „Viltį” bet kuriame Lietuvos stadione.
Šįsyk matysime mūsų vienų geriausiai pažįstamų gerbėjų interviu. Tai yra Vyganto ir Gintarės. Kaip jie pradėjo domėtis futbolu, „Viltimi” ir daug kitokių įdomybių sužinosime jau šios, debiutinės rubrikos „Iš tribūnos” metu. Gero skaitymo!

Vygantai, gal pameni kada pirmą kartą pamatei „Vilties” rungtynes? Kokios jos buvo? Kokį įspūdį komanda paliko tada ir koks jis dabar?
Pirmą kartą „Vilties” varžybas pamačiau 2010 metų liepos pradžioje, kuomet gavau asmeninį kvietimą iš Alekso. Tas rungtynės jūs žaidėte D2 divizione prieš PILK komandą ir sutriuškinot juos 3-0. Praėjo jau metai su trupučiu, todėl jų atpasakot tiksliai negaliu, bet žinau jog tuomet jums tai buvo lengva pergalė. Galbūt tas pergalės skonis ir paskatino dažniau lankytis jūsų varžybose, bei ne paslaptis, jog „Viltyje” žaidžia keli geri mano draugai. Taip kartas nuo karto pradėjau lankytis jūsų varžybose, kol galiausiai jų stengiuosi nepraleisti, nebent dėl rimtų reikalų. Taigi matęs didžią dalį varžybų, galiu pasakyt, jog „Viltis” mano akimis tikrai tobulėja ir žaidimas tikrai darosi su kiekviena diena vis gražesnis.
Kas paskatino dometis futbolu? Juk visi puikiai žinome, jog Lietuvoje sporto šaka nr. 1 yra krepšinis.
Futbolu mane domėtis paskatino viena labai įdomi istorija. Kuomet aš buvau 11, ar 12 metų, nutariau nusipirkti aprangą, kad galėčiau sportuoti mokykloje. Tai buvo juoda apranga su baltais kontūrais ir su užrašais „RealMadrid.com” bei nugaroje „FIGO10”. Grįžęs namo nutariau pasidomėt kas čia tokio. Taip ir pradėjau domėtis futbolu bei sirgti už „Real Madrid”.
Pats nebandei išmėginti savęs aikštelėje?
Mokykloje dažnai žaisdavau futbolą, pradžioje sekėsi gan gerai. Taip pat savo gimtajame rajone dažnai tekdavo paspardyt kamuolį arba rungtyniauti „kiemas prieš kiemą”. Nesigirsiu, bet dažnai būdavau vienas iš lyderių. Todėl nutariau išmėgint jėgas ir futbolo būrelyje. Tačiau palankiau mėnesį ir mačiau, kad perspektyvos ten tobulėti nėra. Taip po truputį ir apleidau… O dabar turbūt paskutinį kartą išmėgint savo jegas aikštelėje teko prieš kokius metus…
Kaip manai, ar realu, jog ateityje „Viltis” turės savo ultras? Tai yra ar matai ateityje prie mūsų ekipos pastovę sirgalių armiją keliaujančią į bet kurį Lietuvos kampelį? Ko galbūt reiktų iki to?
Žinoma, kad realu, tačiau tam reikia daug pastangų. Visų pirma sirgalių pusėje reikalingas lyderis, kuris nebijotų užvest likusią auditoriją skanduoti, ploti, rėkauti ir pan. Kas be ko, reikalinga ir didesnė palaikymo komanda. Žinoma, į rungtynes susirenka keletas etatinių sirgalių, tačiau to toli gražu mažai, kad būtų galima vadintis ultrom. Su skanduotėm ir šūksniais rungtynės būtų ne tik įdomesnės žiūrovams, bet tuo pačiu ir lengvesnės „Vilties” žaidėjams. Tačiau surinkti tikrai atsidavusių aistruolių „Vilčiai” būtų labai sunku. Bet ateityjė tokias vizijas matau ir pats mielai prisidėčiau prie viso to.
Vasara turėjai galimybę išmėginti save futbolo trenerio vaidmenyje, treniruotėse su mažaisiais Jeruzalės futbolistais. Kokį įspūdį paliko toji vaikų stovykla?
Vaikų stovykla man paliko labai didelį ispūdį. Su mielu noru būčiau dalyvavęs kiekvienoje treniruotėje, bet didelis atstumas iki Jeruzalės davė savo… O šiaip širdy labai džiaugiausi, kad dar yra vaikų nesugadintų kompiuterių, iphonų ir visų kitų naujausių dalykų. Aš pats save prisimenu tokių metų, nors ir būdavo namie kompiuteris, bet grįžęs po pamokų griebdavau kamuolį ir lėkdavau spardyt jo su draugais. Man tai būdavo poilsis po mokslų. Atiduočiau bet ką, kad galėčiau sugrįžt į tas dienas. Ir tiem patiem vaikam linkiu, kad suprastų jog gyvena vieną kartą, o vaikystė prabėgs labai greit, taigi verčiau geras emocijas ir puikius prisiminimus kaupia su draugais futbolo aikštelėjė (nesvarbu kokioje, vartus galima pasidaryt, kad ir iš plytų), nei prie kompiuterių…

Gintare, kaip ir Vyganto klausiame kada ir kurias pamatei pirmąsias „Vilties” rungtynes? Kaip apibūdintum to meto komandą?
Pirmos matytos varžybos? Hmm… Ko gero, tai buvo antrojo „Vilties” sezono varžybos. SFL taurė „Viltis” – „Advoco” 2009 metai balandžio 19d. sekmadienis, Bukiškio stadionas. Senoji „Viltis” buvo kitokia. Tiek žaidimo stilius, tiek sudėtis, tiek žaidėjų lygis visiškai skirėsi nuo dabartinės ekipos. Kas labiausiai įstrigo iš tų laikų, jog visad į varžybas susirinkdavo vos ne dvi sudėtys. Kuo dabar negalime pasigirti.
Esi viena iš nedaugelio Lietuvos merginų, kurioms patinka futbolas. Kaip užsikrėtei šia sporto šaka? Kodėl, tarkim, ne krepšinis?
Nuo pat vaikystės sportas man buvo prie širdies. Tiesa, futbolą įsimylėjau kiek vėliau. Manau, labai daug prie to prisidėjo brolis Mindaugas ir jo įkurtas klubas „Viltis”. Kodėl futbolas? Nes jame yra daugiau įvairių niuansų. Vien žvilgtelėjus į sporto šakų populiarumą pasaulyje, krenta į akys stambūs skaičiai futbolo naudai(lai nesupyksta krepšinio fanai). Krepšinyje jeigu pataikai į krepšį yra gerai, jei nepataikai – blogai. Mėtai mėtai tuos taškus ir nėra galo. O futbole akcentuojama ypatinga įvarčio svarba. Nė kiek nesvarbu, kad varžybos baigėsi be įvarčių, tu gali pamatyti tiesiog gražų žaidimą.
„Viltis” šiemet nepakliuvo tarp trijų stipriausių B diviziono komandų. Kaip tau atrodo iš šalies, ko pritrūko šiemet mūsų ekipai?
Iš tiesų tai labai gaila, kad nepateko į top 3, nes galėjo ir turėjo ten būti. Sudėtis tikrai labai gerai sukomplektuota, tik gaila, kad nebūna pastovi. Dėl to kartais trūksta susižaidimo. Trūksta manyčiau drausmės, kartais motyvacijos ir užsidegimo. O šiaip jūs viską turit. Dar daugiau darbo, noro, kovingumo, vienybės ir bent jau šioje lygoje nerasite sau lygių.
„Jeigu reiktų iš dabartinės „Vilties” sudėties išrinkti tris geriausius žaidėjus. Kas jie tokie būtų? Ir kodėl būtent jie?
Taip nesąžininga! Tikrai labai sunku išrinkti tris, nes jų yra kur kas daugiau. Bet tebunie. Pirmą vietą atiduodu Jankiui. Ramus, visada susikaupęs, atidirba visas rungtynes iš peties, be klaidų. Antra vieta atitenka Vaidui. Puiki technika, judėjimas, aikštės matymas ir įvairiapusiškumas. Dėl trečios vietos labai ilgai svarsčiau, bet ją atiduodu Krisčiui. Tikras vilties veteranas. Kovotojas, niekada nestinga motyvacijos, ir kas be ko puikus vartų sargas.