Penktadienio vakarą Fanų stadione susitiko ilgą tarpusavio mačų istoriją turintys klubai „Viltis” ir „TAIP”. Nepaisant kai kurių piliečių kurstymų ar senų nesutarimų – rungtynės vyko korektiškai ir maža to – apskritai be geltonų ar raudonų kortelių.
Rungtynes geriau pradėjo susitikimo svečiai. Šie mėgino „Viltį” pasitikti jau nuo pat baudos aikštelės ir tas jiems suveikė. „TAIP” futbolininkai mūsų aikštės pusėje žaidė užtikrintai ir žaibiškai. Vienu ar dviem lietimais perdavinėdami kamuolį, kelis kartus pavojingai aptiko šeimininkų žaidėjų paliktas laisvas erdves. Pora epizodų vos nesibaigė įvarčiais, kuomet svečiai galingai smūgiavo į vartų plotą, tačiau komandą tądien gelbėjęs vartų sargas Andrius Juzkiv žaidė be priekaištų.
Pradžioje kėlinio „Viltis” nemažai klydusi, pamažu ėmė adaptuotis ir ėmė kurti. Po gražios kombinacijos Tomo Chomičiaus smūgis į tolimąjį vartų kamputį vos nepasiekė tikslo. Trūko keliolikos centimetrų.
Varžovai aiškiai turėjo tikslą pagauti „Vilties” gynėjus nepasiruošusius priimti aukštų kamuolių, todėl vis dažniau jau iš gynybos siųsdavo perdavimus tiek į centrą, tiek į abu atakos kraštus. Dažną oro dvikovą pralaimėdavome, tačiau paskutinėje atakos stadijoje klysdavo jau varžovai.
Po pertraukos žaidimas išsilygino ir bent jau atakuojant jautėmės žymiai drąsiau. Keli pavojingi reidai aikštės viduryje sukurdavo erdvės Tomui Chomičiui, bet iki smūgio pozicijos pastarasis taip ir neprieidavo. Visi puikiai žinojo, jog pirmoji įmušusi komanda įgys žvėrišką pranašumą ir žengs didžiulį žingsnį pergalės link.
Pirmieji tą įvartį pasiekė mes. 70-ąją mačo minutę gavęs kamuolį dešiniajame atakos krašte Darius Olechnovič rado erdvės atlikti aukštą perdavimą-smūgį link tolimojo vartų virpsto. Kamuolys ore taip sukosi, kad įsisuko į šoninį tinklą iš vartų vidaus. 1:0 – pirmaujame.
Dauguma žaidėjų aikštelėje jautė nuovargį ir tas akivaizdžiai matėsi. „TAIP” ekipos centro gynėjų pora žaidė apskritai traumuoti, bet judviejų sukaupta patirtis ir meistriškumas leido jiems „valgyti” visas mūsų atakas praktiškai nebėgant. Maža to, svečiai žinodami, kad pirmasis sezono pralaimėjimas artėja – organizavo lemiamą vartų šturmą. Tas visai netrukus atnešė jiems naudos. 81-ąją mačo minutę po gan dažno tądien mūsų nesugebėjimo tiesiog „nešti” kamuolį iš baudos aikštelės kuo tolyn – krito išlyginamasis įvartis. Galingą smūgį dar lietė rankomis Andrius Juzkiv, bet tai jau nepadėjo ir kamuolys atsidūrė vartų tinkle.
Per likusį laiką jau buvome išnaudoję visus savo keitimus, todėl paskutines 10 minučių žaidėme mažumoje, nes dėl patirtos traumos rungtynių tęsti nebegalėjo Paulius Bogdevičius. 10 prieš 11 ir praktiškai palikę jau visas jėgas – pergalės tikėtis nebegalėjome. Tuo tarpu svečiai dar pora pusprogių turėjo, bet taip pat jėgų ištekliai artėjo prie pabaigos ir teisėjas netrukus sušvilpė susitikimo pabaigą. 1:1 ir antrosios lygiosios tarp šių klubų sezone.
Vertinant rungtynes bendrai, galima teigti, jog ypatingai trūko traumuotų Andžėjaus Mikolajevič bei Tomo Malinausko. Atakoje šie du žaidėjai visuomet prideda įvairovės ir aštrumo. Alekso Stankevičiaus ir Sauliaus Gecevičiaus netektys taipogi davė savo ir galbūt su jais būtumėm išvengę tiek klaidų savoje aikštės pusėje.
Varžovai, žinoma, taip pat neapsiėjo be netekčių, tačiau žinant jų meistriškumą – vakar pastarieji sužaidė stiprų mačą. Su trupučiu sėkmės iškovojome tašką ir likome trečioje LFF II lygos turnyrinės lentelės vietoje.
Po šių varžybų paprašėme pakomentuoti patį mačą ir priešrungtyninius Algimanto Liubinsko pasisakymus klubo trenerio Mindaugo Bielinsko: „Rungtynių rezultatą galima vertinti teigiamai. Turint omeny, jog vertėmės be 4 startinės sudėties žaidėjų – nebuvo lengva kautis su be abejonės pajėgiausiu varžovu visoje lygoje. Įmušėme kuriozinį įvartį, bet kažkada juk turi ir mums pasisekti. Varžovų trenerio pasisakymai labiau kelia šypsnį, nei priverčia krimstis. Maža to, jog buvęs rinktinės treneris varžybose įžeidinėja savus futbolininkus, tai dar viešai tyčiojasi iš mėgėjų, kuriuos per sezoną iš 3 mėginimų minimalia persvara sugeba įveikti vos sykį. O juk būtent tokie žmonės turėtų būti pavyzdys jauniesiems treneriams, siekiantiems populiarinti ir tobulinti lietuvišką futbolą. Mano manymu, šis pajėgus klubas pasipildęs dar pora patyrusių žaidėjų ir atsikratęs nereikalingo balasto, gerokai užvėlavusio trauktis iš futbolo trenerio – galėtų dėl prizinių vietų kautis ir LFF I lygoje. To jiems ir palinkėčiau.”